Dale. Inspiracija. NKG



I.

Dale

 

 

“Mes niekada visiškai vienas kito nesuprasime, tačiau galime padaryti kur kas daugiau negu tai” - Novalis.

 

Lėtas, saugus, tylus. Toks buvo mano pirmasis įspūdis atvykus į Nordic Artists' Centre Dalsåsen rezidenciją, įsikūrusią ant kalvos virš nediduko Dale miestelio. Ir šis įspūdis neišnyko iki pat mano rezidavimo pabaigos. 

Vienas pub’as, dvi parduotuvės, mėgėjiškas teatras, dvi futbolo aikštės (kone kas vakarą jie žaidžia futbolą, net per nemenkas audras), apie 20 metrų pločio smėlio paplūdimys, prieplauka, prižiūrėti ir neabejotinai mylimi nedidukai nameliai, apsamanojusiais stogais, nepriekaištingos būklės gatvės, pavieniai tylūs, besišypsantys miestelio gyventojai. 

Tyla ir prieblanda (saulė čia – retas reiškinys), lydinti diena iš dienos, mane bevaikštantčią miestelio gatvėmis... 

Tobula vieta savirefektyviam būviui.

 

 

II.

Inspirations

 

„Viskas turi savo ribas, taip pat ir sielvartas“ - Joseph Brodsky.


Visada norėjau patirti tą romantizuotą, kiek bauginantį „atskirties“ jausmą. Patekti kažkur, nežinoti ir nepažinoti nieko, pamiršti viską.  Nemažai apie tai esu skaičiusi, įsivaizdavau, kaip žmogus galėtų jaustis aplinkoje, kuri yra visiškai kitokia, nei jam įprastinė. Žinoma, takoskyra tarp Lietuvos ir Norvegijos nėra tokia didelė, tačiau visgi. Permąstydama atskirties, vienatvės, išnykimo būsenas, neišvengiau anamnesis arba atsiminimų, žmogiškos prigimties pažinimo – tai yra grįžimo ir atsitraukimo nuo nepanašumo link panašumo, nuo atvaizdo link jo archetipo, nuo įvairovės link vienybės. Mane nuolat lydėjo nesąmoninga geografinių bei kultūrinių paralelių tarp šių dviejų artimų, tačiau labai skirtingų šalių, patirčių paieška. Tai leido man suvokti, kad savirefleksija yra neįmanoma be aplinkos įtakų pagrindimo.

Kaip jaučiasi kuriantis žmogus atskirtyje? Mes mylime save ir nemėgstame tuo pat metu. Atsiduriame nepakeliamame nuobodulyje. Tad kartais latentinis, kartais sąmoningas troškimas ištrūkti iš savo pačių individualumo į kitą būvio lygmenį, yra pateisinamas. Mistifikuoti pabėgimai nuo pačių savęs galimi įvairiomis priemonėmis: meditacija, malda, alkoholis, psichotropinės medžiagos, Lingchi (1) paieškos, etc. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad menininkams tokie atsitraukimai yra neatskiriama kūrybinio gyvenimo dalis. Ši patirtis yra dvigubai vertinga. Ji yra vertinga, nes suteikia galimybę geriau suprasti save ir pasaulį, taip pat ji gali įkvėpti gyventi mažiau egocentrišką gyvenimą.

 

“Perspektyva giliai ir tolygiai perpjauna tuštumą. Ir kas yra erdvė, jei ne kūno nebuvimas kiekvienu duotuoju momentu?” - Joseph Brodsky.

 

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (2) nuo 2011 metų rengia tarptautinį simpoziumą apie kritinį turizmą, vietiškumą ir post-romantinį būvį „Interformatas“. Tai renginys, laviruojantis tarp mažo šiuolaikinio meno festivalio ir konferencijos, kuriame susitinka menininkai, kritikai, kuratoriai, tyrėjai. Pagrindinės simpoziumo temos: atokumas;  menininkais kaip turistas; kritinis turizmas ir kultūrinių erdvių pervertinimas; nostalgiškasis turizmas post-kolonijinėse vietovėse; tapatybės peizažas ir įvietintos meninės intervencijos; lokalumas ir standartizuotos tapatybės; meninės veiklos perkėlimas į provincijos meno kolonijas ir rezidencijas (3) ir kt. 

 

Deja, neteko būti šiuose „Interformato“ simpoziumuose, tačiau skaičiau apie juos menotyrininkų, pranešėjų, tyrėjų tekstus. Teko praleisti kelias savaites Nidos meno kolonijoje ir stebėti joje reziduojančių menininkų diskusijas bei kūrybinius projektus. Būtent atokumo specifika, įvietinimo ir savirefleksijos įtaka meninei raiškai mane domina labiausiai: kodėl menininkas atvažiuoja į tokią atokią vietą? Kiek jo kūrybinius procesus įtakoja vietos ypatumai? Ar jis nuoširdus? 

 

Pati būdama Nidoje visada jaučiu alkį išsiaiškinti savo jausmus ir išnarplioti savo mintis, kurios kyla iš supančios aplinkos: kvapo (oro, kopų, kerpių, jūros), lytėjimo (smėlis, vanduo), regos (daug aukšto dangaus ir asketiškas kraštovaizdis) ir garso (ošimas). Išties, patekus į šią vietą, apnikdavo tuštumos jausmas. Išoriniai dirgikliai, neįprasti kasdieniam veiklos ritmui, sujaukdavo mąstymo algoritmą. Patekdavau į vakuumą, kai norisi arba daryti viską, arba nedaryti nieko. Kiek laiko trunka sugrįžimas į save? Ar tokie pat jausmų ir potyrių perviršiai lydi ir reziduojančius menininkus?

 

 

 

III.

NKD

 

“Klasika tai darbas, kuris nuolat kuria kritinio diskurso dulkių debesį, tačiau visada nupurto daleles." - Italo Calvino

  

Rezidencija ant kalvos viršūnės. Aplink miškai ir kalnai. Tobulos sąlygos menininkui: jaukūs namukai su terasomis ir vaizdu į kalnus, šviesios ir erdvios studijos su vaizdu į mišką (rezidencijų centrą suprojektavo Haga & Grov Stavanger, bendradarbiaujant su architektais Hjeltnes ir Egge. Šis architektūrinis projektas yra laimėjęs Houen prizą, vieną svarbiausių šiuolaikinės architektūros apdovanojimų Norvegijoje). Atvykau į šią rezidenciją pilna galva minčių ir iki šiol neatsakytų klausimų. Kitaip tariant – patekau ten, kur seniai norėjau pabuvoti.

 

Mėnuo atskirties, kasdienių išėjimų į miškus, kelionių į kalnus, kasrytinių meditacijų su kava ir vaizdu į priešais terasą atsiveriantį kalno kontūrą. Net ir dabar brėždama pirštu per rasotą lango stiklą arba pieštuku popieriaus lape liniją – nevalingai išgaunu to kontūro iliuziją. Knygos, tekstai. Laiko tėkmė prarandanti valandų ir minučių reikšmes. 

Ypatingas laikas.

Tyla.

 

 

Į savo studiją nuėjau tik praėjus savaitei. Ieškojau raktažodžių, nuorodų, užuominų, padėsiančių rasti tinkamas formuluotes iškoduoti mano mintims. O suradau... akmenį. Štai nuo jo viskas ir prasidėjo. Akmuo – tyli, bet žino viską. Štai kur paradoksas. Sakytum, negyvas daiktas (taip ir yra), o jame sukaupta begalė informacijos ir energijos iš gamtos, žmonių, kurie galbūt kažkada jį glostė arba paspyrė. Kaip ir žmogus – kaupia savy patirtis ir informaciją. Skirtumas tas, kad žmogus turi galimybę visa tai panaudoti savo gyvenime, menininkai – savo kūryboje. Menininkas – tai akmuo. Pirmas dalykas, kurį padariau studijoje – prikaliau prie sienos akmenį. Tai buvo mano mažas manifestas.

 

Buvimas NKD man priminė Nidos meno koloniją. Štai kodėl aš šiame tekste užsiminiau apie ją. Abi rezidencijos yra įsikūrusios gamtos prieglobstyje, periferijoje, vietovėse, kurios stulbina savo landšafto unikalumu ir ekosistema. NKD susipažinau su įdomiais menininkais: tapytojais Lucy Atherton (GB), Paul’u Wackers (USA), Patrik’u Entian (NO), garso menininke Ulla Rauter (Austrija), tarpdisciplininio meno kūrėja Anne Lise Stenseth (NO). Visi jie iš didmiesčių su skirtingomis patirtimis, iš skirtingų kultūrinio ir socialinio aktyvumo taškų. Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie jaučiasi patekę į tylos zoną, kurioje išnyksta laikas. Vietiškumo inspiracijos jų kūrybai buvo akivaizdžios: U. Rauter įrašinėjo tylą,  P. Wackers nutapė kelis šimtus akmenų, P. Entian ir L. Atherton tapė peizažus, įkvėptus Dale kraštovaizdžio. Ir visi kalbėjome apie tai, kad čia ir dabar – neįkainojama patirtis. Tad pasibaigus mano rezidavimo laikui, buvau rami, kad jausmų ir potyrių perviršiai, patekus į atokią erdvę, lydi ne mane vieną. Ir dar daugiau – pabuvusi rezidencijoje suvokiau mūsų projekto pagrindinio prizo svorį. Linkiu kiekvienam menininkui patirti tą atskirties, minčių ir kūrybos išgryninimo jausmą.

 

_________________

(1) Lingchi - lėtas pjaustymas, lėta mirtis, kankinimo būdas, paplitęs Kinijoje (uždraustas 1905 m.). Lingchi metu žmogaus kūnas būdavo lėtai pjaustomas, metodiškai šalinant nedideles kūno dalis. Pabaigoje kankinamasis po skausmo perviršio patiria ekstazinę būseną, palaimą ar beveik nušvitimą.

 

(2) Vilniaus dailės akademijai priklausanti institucija, įsikūrusi atokioje Lietuvos vietovėje, tirianti alternatyvius kultūrinės produkcijos modelius, paremtus meninių rezidencijų, aktyvių parodų centrų ir meninių edukacinių programų kompleksu.

 (3) Daugiau apie simpoziumą „Interformatas“: www.nidacolony.lt

 

 

Julija Dailidėnaitė

menotyrninkė /  JTP organizatorė

 
XI YPP Laimėtojas!

Jau vienuoliką metų projektas Jaunojo tapytojo prizas (YPP) sukausto meno pasaulio profesionalų ir tapybos mylėtojų dėmesį Baltijos regione. Lapkričio 8 dieną, Vilniuje vyko kasmetinis šio tarptautinio konkurso apdovanojimų vakaras, kurio metu buvo paskelbtas šiumetis laimėtojas. Kone 5000 eurų vertės prizas atiteko Sandra Strēle iš Latvijos. Menininkas laimėjo “sėkmės paketą”: 2000 eur finansinę paramą, dviejų mėnesių kūrybinę rezidenciją Berlyne, meno centre SomoS, galimybę surengti personalinę parodą Lietuvoje, Pamėnkalnio galerijoje. Tačiau, bene reikšmingiausias šio “paketo” punktas - menininko kūrinys patenka į Lietuvos dailės muziejaus tapybos fondus... 

XI JTP Kviečia Dalyvauti!

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas pirmųjų ir vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma. Pagrindinis projekto tikslas  – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba... 

JTP'18 Laimėtojai!

Meno rezidencija Lisabonoje, paroda Vilniuje ir piniginė premija – tokį rinkinį šiemet gavo geriausias Baltijos šalių jaunasis tapytojas. Tarptautinė komisija įdomiausia pripažino lietuvę Moniką Plentauskaitę. Jaunojo tapytojo prizas Vilniuje įteiktas 10 kartą. Ta proga sostinėje atidarytos net kelios parodos. Dėl geriausiojo jaunojo menininko vardo varžėsi beveik 100 Baltijos šalių jaunųjų tapytojų. Išrinkta Vilniaus dailės akademijos absolventė M.Plentauskaitė. Tarptautinės komisijos teigimu, menininkės darbuose dera tapybos technika ir konceptualus..